Anthropologist/writer Antropologė/rašytoja
Anthropologist/writer Antropologė/rašytoja

Solveiga Zibaite

me

Apie baimę skraidyti

Kiekvieną kartą kai darau kažką, ko labai bijau, tarkim skrendu lėktuvu, kaip dabar, kiekvienas momentas po to dalyko išgyvenimo tampa šiek tiek blankesnis nei prieš tą patirtį. Lyg būčiau numirusi ir visa ateitis vyktų tariamąja nuosaka. Tarsi kažkam buvo labai smalsu, kaip būtų mano gyvenimas klostęsis jei nebūčiau numirusi, ir kažkokiu būdu – gal įsigijęs išskirtinę prenumeratą tik VIP nariams – gali stebėti simuliaciją. Tai vyksta iki kito mano didžios baimės potyrio – tada spalvos dar šiek tiek labiau išblunka. Jaučiu, jog mano gyvenimo spalvos niekada nebebus tokios ryškios, kaip anksčiau. Kuo toliau, tuo mažiau jausiu, kad gyvenu. Nieko nebėra paprasto, automatiško – viskas reikalauja pastangų. Kaži ar kiti pastebi, kaip man sunku ir kokį stresą sukelia tiesiog kasdienis bandymas būti žmogumi? Žaisti tetrį su maisto prekėmis krepšyje kaip žmogui, pirkti kino bilietus kaip žmogui, išlipti reikiamoje stotelėje nepažįstamame mieste, nepamesti paso? Kodėl mano gyvenimas man neatrodo realus?

Vandens butelis ant atlenkiamo stalelio priešais mane suvirpa, jo turinys suraibuliuoja. Mano žarnos ima veržtis kaip kišenėje savaime susipainiojančios ausinės. Pažvelgiu į skrydžio palydovus ir jie šypsosi. Jie tiesiog gyvena savo kasdienį gyvenimą. Bet šita baimė manyje taip pat turi savo atskirą gyvenimą. Manyje ji augina ateinančios neišvengiamos baigties suvokimą. Sakote, tai tik turbulencija? Aš sakau – sugedo visi varikliai. Bet jų garsas kol kas nepasikeitė – ir ar taip ar taip, galima iš bėdos sklęsti (ar prisiskaičiau nesąmonių, nežinau). Gerai, galų gale – mus numuš. Jūs to nežinote, aš žinau. Tai įvyko kartą. Kodėl negali įvykti du? Sutinku, kvaila galvoti apie niekada neįvykusį scenarijų – tada jau tikrai fantazuoji. Bet jei kažkoks dalykas įvyko nors kartą – gali įvykti ir vėl, todėl tavo baimė yra absoliučiai pagrįsta. Aš žinau daugiau nei skrydžio palydovai – aš savo sąmonės priekyje laikau visus įmanomus katastrofos scenarijus. Aš žinau, kad jie taip pat juos turi savyje, bet kažkur toli. Ne prie pat savęs. Bet kaip aš galiu žinoti daugiau negu jie, praėję daugybę mokymo valandų?

Baimė žmogų apdovanoja pirmapradžiu link jo sparnuoto tarakono greičiu skriejančios pražūties suvokimu. Dėl mumyse augančio baimės imame žinoti daugiau, nei žmonės aplink mus. Tie, kurie nebijo, yra kvailiai palaimoje.

Aš sulaikau kvėpavimą. Pasakau sau, kad laikas eina net man nekvėpuojant. Tai mane ramina, laikui neturiu įrodinėti savo gyvybingumo. Ne taip kaip vyrams, kurie nori įsitikinti, jog aš esu pakankamai lanksti, jaučiu ritmą ir mano akys neturi pakankamai drąsos išlaikyti kontakto su jų, o nuolatos laksto aplinkui. Pernelyg koncentruotas žvilgsnis juos gąsdina. Ji per daug gyva. Ji pamatys mano trūkumus. Ji nėra lieknutė durnutė miško fėja. Laikas eina nepaisant to, ar kvėpuoji ar ne, todėl geriau kvapą pataupyti. Kiekvienas turi ribotą širdies dūžių skaičių – sau sukeltas stresas skrendant tik pagreitina pabaigą.

Viena iš skraidymo baimės kontroliavimo strategijų yra tiesiog nežiūrėti į laiką. Atitraukti dėmesį – žaisti žaidimą, skaityti knygą (t.y. skaityti tą pačią eilutę penkiolika kartų, nes smegenys ištisai susikoncentravusios ties bet kurią minutę už pečių ir žarnų supurtysiančiu pavojumi). Nusiimti laikrodį. Kad jis neprimintų mirties. Kinai teisūs nedovanodami laikrodžių. Koks skirtumas kiek valandų. Kiek laiko praėjo nuo tada kai pakilome nuo žemės? Nežinau, bet jei suskaičiuosi iki dešimt, bus praėję dar dešimt sekundžių. Laikas kartu ir akumuliuojasi ir ne. Laiko akumuliaciją gali jausti vos tik pasibaigus kažkokiai patirčiai. Po dviejų metų magistro tuos du metus gali labai smarkiai jausti atsiimdamas diplomą. Vos nenuskendęs gali labai stipriai jausti kaip ilgai nebuvai įkvėpęs. Bet jei tiesiog stengiesi nežiūrėti į laikrodį, tai laikas niekur nesusideda, nes tu jį ignoruoji. Dešimt sekundžių yra dešimt sekundžių ir nieko daugiau. Kiekviena sekundė ar tavo dėmesio intervalas yra atskiri. Tu vis atidėlioji pažiūrėjimą į laikrodį. Bet laiko pamatymas nesiakumuliuos į patirtį. Tai tiesiog skaičius. Kiekvieną kartą apėmus pagundai sakai – dar dešimt sekundžių. Laikas eina, bet labiausiai tikėtinas dalykas kurį jausi pagaliau pamatęs tuos skaičius yra nusivylimas, kad tiek mažai jo praėjo. Šitoks laiko patyrimas yra anomalija.

Įspūdingas laisvės jausmas yra tas, kuris apima tave tik viešbutyje nepažįstame mieste pabudus iš košmaro – tada neformuluodamas klausimo visa savo esatimi spekuliuoji : ar aš esu laike ir erdvėje? Ar tai yra mano esmė?

Aš matau nėščią moterį. Ji rąžosi, suka liemenį kairėn dešinėn, suliečia mentis. Ji nemano, jog mirs šitam lėktuve. Visai gali būti, kad ji kiekvieną dieną nuo tada kai pamatė teigiamą nėštumo testą, galvoja apie tai, kad mirs gimdydama. Kiekvienoje vietoje ir kiekvienu laiku galima mirti – tai taip paprasta. Bet kaip įdomu, kai skirtingos vietos kitaip suvokiamos skirtingų žmonių. Reiškia, nėra vienos vietos reikšmės. Viskas priklauso nuo mūsų.
Prireikė nemažai laiko, kol suvokiau kad vis dėlto tikriausiai lėktuve nemirsiu. Šitas suvokimas į mano gyvenimą įnešė daug neužtikrintumo. Dabar galiu numirti bet kur – kokia neįtikėtina laisvė.

One thought on "Apie baimę skraidyti"

  1. Elena says:

    Labai tikroviškai perteikta skrydžio baimė! Baimė, kad gali žūti lėktuvo katastrofoje, bet esi priverstas skraidyti, kiekviena kelionė kelianti stresą… Kaip tai ištverti? Solveiga yra stiprus žmogus, žinantis, kaip tą baimę valdyti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Published on January 26, 2018