Anthropologist/writer Antropologė/rašytoja
Anthropologist/writer Antropologė/rašytoja

Solveiga Zibaite

me

Odė lūpdažiui

Lūpdažio kvapas yra vilties kvapas. Vilties, kad gali save praskaidrinti. Paslėpti beprasmybę ir irimą. Lūpdažis verčia berniukus sustoti ir švilptelti. Įsistebeilyti į tavo ryškia spalva padabintos burnos pažadą – ne žodžių. Lūpdažis kaip tinkas ant tavo griuvėsių. Pink to make the boys wink. Jis žino, kad negali manęs bučiuoti, kai esu pasidažiusi lūpas ir liesti mano veido, kai jis papudruotas. Kruopščiai apvestas lūpų kontūras būtų išmozotas per visą veidą ir jis atrodytų kaip didesnė ir skaudesnė žaizda nei dabar atrodo. Apsiginklavusi savo lūpdažiu esu neliečiama, mano veido negalima murkdyti į purvą – aš su makiažu – prašau nesugadink jo – man prireikė tiek pastangų, kad taip atrodyčiau. Nepešiok mano blakstienų, netampyk man už nosies, netaršyk mano plaukų. Pink to make the boys wink. Bet jis ras kaip apeiti šitą taisyklę – suners rankas ant mano balto ir prausto kaklo.

One thought on "Odė lūpdažiui"

  1. Alena says:

    Puiku!Atsakymas visiems vyrams, kurių merginos mėgsta pasidažyti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Published on January 26, 2018